Pasibaigus garsiajam žygiui pėsčiomis, Žilvinas Šiurna, vienas iš jo sumanytojų ir organizatorių, uždaroje FB grupėje „100 metų = 100 kilometrų“ pasidalijo labai nuoširdžiais įspūdžiais ir įžvalgomis apie patyrimus žygio metu. Prokurorui leidus, su malonumu dalijamės šiuo tekstu su Jumis ir prisidedame prie visų padėkos žodžių tiems, kurių dėka visa tai įvyko.  

„Gerbiamieji kolegos ir bendraminčiai,

labai greitai prabėgo tas laikas nuo šio žygio organizavimo ir jo pabaigos. Atrodo taip neseniai su Ruslanu kabinete gimdėme žygio idėją, skaičiavome kilometrus, dėliojomės planus, o dabar jau diplomai išdalinti, renginys pasibaigė :) 

Tai buvo tikrai labai gerai praleistas laikas netradicinėmis sąlygomis. Kaip ne kartą sakiau žygeiviams, kad šis žygis yra tarsi Lietuvos nepriklausomybės sunkaus ir sudėtingo, kančių kelio patirtis. Kiekvienas nužygiavęs savo kilometrus už mūsų Lietuvą tarsi pabuvo jos kailyje, pajuto, koks iš tikrųjų yra nelengvas šis kelias. Teko artimiau susipažinti su savimi, išgyventi tiek fizinį tiek ir psichologinį krūvį. Po šio išbadymo tarsi tapome savyje didesni, labiau pasitikintys savimi.

Praleidome daug laiko gamtos apsuptyje ir jos stichijose - kepino saulė, pliekė lietus su griaustiniu ir žaibais. Neleido atsikvėpti mišku einat uodų spiečiai, kai kam teko gintis ir nuo erkių. Analizavome eidami ir Baltijos jūros gyvūniją. Sužinojome, kad čia yra labai daug grundulų ir ne vienam kilo klausimas dėl rasto krabo griaučių. Ar jie gyvena Baltijos jūroje :) Teko patirti nuostabą, kai miške baigiasi kelias ir reikia grįžti atgal, tačiau sužinai, kaip šeriami šernai ir kur sėdi medžiotojas, jų laukdamas.

Eidamas miško keliuku gali sutikti bendražygių ir su jais paėjėti kartu :) Patirti tą jausmą, kai buteliuke lieka gurkšnis vandens, o dar reikia eiti keletą valandų. Po to Latvijoje sutinki žmogų ir jo prašai vandens, tačiau pasirodo jis lietuvis ir tu ne pirmas vandens ištroškęs žygeivis. Parėjęs į stovyklavietę jautiesi tarsi grįžęs iš kito pasaulio - čia civilizacija, dušas, šiltas maistas ir visi patogumai... Jauti nuovargį, kojos sunkiai kilnojasi, pėdos nutrintos, bet panašų vaizdą matai ir visoje stovykloje, kaip kažkas sakė " vaizdas, kaip iš filmo gyvi numirėliai" :) Tačiau niekas neina ir neguli lovose, po kurio laiko visi atkunta prasideda bendravimas, dalinamasi įspūdžiais, juokaujama, atrodo, kad nuovargis išgaravo pirtyje ar buvo paskandintas kubile.

Per šias kelias dienas tikrai pamačiau daug gerų emocijų, šypsenų ir gražių išgyvenimų. Kažkas laimėjo lažybas ir tuo pačių kitas pralaimėjo. Kažkas nerado kelio ir laukė 4 autobuso, nors finišas jau buvo netoli, tačiau atvažiavus autobusui į jį neįlipo, o pasitikslinę maršrutą atėjo į finišą pėsčiomis. Buvo daug ir įvairių nutikimu, bet viskas baigėsi gerai. Tikrai buvau sužavėtas Marijampolės kolektyvo tarpusavio draugiškumu - jie stengėsi vienas kitam padėti, buvo visada kartu, palaikė savo kolektyvo narius, juos maitino, gydė ir t.t. Tai tikrai pats šauniausias kolektyvas mūsų prokuratūroje.

Manau, kad renginys tikrai pavyko. Didžiausias ačiū Ruslanui Ušinskui, kuris padarė labai didelį darbą, kad viskas vyktų sklandžiai. Prisidedu prie Ruslano jau išsakytos padėkos AČIŪ Aivarui Velučiui ir jo žmonai Vilmai, Renatai Latakienei, Aidui Giniočiui, Ignei Rotautaitei-Pukenei didelis AČIŪ Artūrui ( Ar Vi) tiek nuo chebros, tiek asmeniškai nuo manęs, pasieniečiams AČIŪ už skanią košę, autobuso vairuotojui Vytautui už kantrybę. Didžiausias AČIŪ Jums visiems, kas dalyvavo žygyje, AČIŪ ir tiems, kas sirgo už žygeivius ir juos palaikė :) AČIŪ ir Generalinei Prokuratūrai, kad pritarė šiam renginiui. Jei kas ne taip atsiprašome :) Kas ne dirba, tas ne klysta :) Iki kitų žygių - idėjos jau gimsta :)“