Daugiau nei 650 kilometrų, daugiau nei 2 milijonai žmonių, trys Baltijos valstybės ir lygiai 19 valanda – tai prieš 30 metų vykęs istorinis laisvės kelias. Gyva žmonių grandinė, spinduliuojanti džiaugsmu, su nedidele baime, bet begaliniu ryžtu būti laisviems sukūrė nepriklausomos Lietuvos pradžios simbolį – Baltijos kelią. Apie tai, ką 1989 metų rugpjūčio 23 d. veikė, kur važiavo, stovėjo, dainavo, kokiomis nuotaikomis gyveno, sutiko pasidalinti Prokuratūros bendruomenės nariai.

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis tais metais buvo moksleivis, tačiau istorinį įvykį prisimena:

„1989 m. buvau devintokas. Gyvenau ir mokiausi Telšių rajone. Pačiame Baltijos kelyje nedalyvavau, tačiau sekiau visus Lietuvos sąjūdžio renginius, įvykius ir Baltijos kelią. Pamenu, kad tada įspūdį paliko ir galvoje įstrigo viena lietuvių, latvių ir estų kalbomis skambanti daina.“

Prokuratūros kanclerė Jūratė Pavilionienė prisimena Baltijos kelią kaip dalyvė:

„Kartu su artimaisiais stovėjome ant kelio susikibę rankomis netoli Latvijos sienos. Pamenu, kad netoliese Baltijos kelyje dalyvavo ir įvykius fiksavo žurnalistė Audra Kudabienė ir jos vyras Gintaras Kudaba. Tai buvo neeilinis įvykis, kuris suteikė daugybę emocijų ir džiugesio.“

Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Zenonas Burokas ypatingai gerai prisimena tą dieną, nes šventė ne tik Baltijos kelią, bet ir savo 26-ąjį gimtadienį:

„Tuo metu buvau ketvirto kurso Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas ir vasarą dirbau Studentų statybiniame būryje. Kartu su bendramoksliais patraukėme link gausybės žmonių, susitelkusių visame Vilniuje ir taip pažymėjome ne tik gimtadienį, bet ir trijų Baltijos valstybių laisvės kelio pradžią. Stovėjome netoli tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto. Laisvės jausmas, šypsenos ir džiaugsmingi žmonių veidai ilgam įstrigo atmintyje.“

Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausioji prokurorė Lidija Burbienė taip pat dalyvavo Baltijos kelyje ir prisimena skambias dainas:

„Tuo metu dirbau Panevėžio miesto Civilinės metrikacijos skyriuje ir neakivaizdžiai studijavau Vilniaus universitete Teisės fakultete. Panevėžiečiams buvo skirta vieta kelio atkarpa ties Šilagalio kaimu. Vykau su vyru organizatorių parūpintu transportu. Mes stovėjome tuo metu dar nebaigtame įrengti kelio nuvažiavime į Panevėžio miestą. Buvo labai daug žmonių, visi susijaudinę, bet gerai nusiteikę, šypsojosi vieni kitiems. Žmonės dainavo, skambėjo tuo metu dar naujos, o dabar jau visiems žinomos dainos. Nors aplinkui buvo ir nepažįstami žmonės, tačiau visus jungė dar nepatirtas vienybės jausmas, kažkokia bendrystė. Stovint Baltijos kelyje pasijutau esanti kažkokio didelio, ypatingo įvykio dalimi. Ta diena mane pažadino – pajutau kaip svarbu yra ne tik būti, bet ir jaustis lietuviu. Tai buvo laisvėjimo kelio pradžia.

 Pamenu, kad buvo labai graži saulėta diena, o virš galvos praskrendantys ir gėles mėtantys lėktuvai kėlė neapsakomas emocijas – tai buvo dar nematytas ir giliai į atmintį nugulęs reginys.

Generalinės prokuratūros Vertimų skyriaus (Šiauliai) vyriausioji specialistė Irena Dirkytė Baltijos kelią prisimena kaip įvykį, apie kurį nebuvo labai daug kalbama, tačiau to užteko, kad laisvės ištroškę žmonės parodytų savo vienybę neeiliniame susibūrime:

„Tuo metu dirbau mokslo darbuotoja Šiaulių pedagoginiame institute. Į Baltijos kelią vykome žiguliuku su pažįstamais draugais, kurie gana spontaniškai tą pačią dieną paskambino ir daug nepaaiškinę paklausė:

– Irka, vyksi į kelią?

Net nedvejodama sutikau, nors labai tiksliai nežinojau, kur vykstame. Dabar suprantu, kad dėl milicijos, kitų institucijų baimės vykome į tam tikrą nežinomybę, tačiau buvome labai geros nuotaikos. Kai atvykome buvo sunku rasti, kur pastatyti automobilį, nes žmonių buvo labai daug. Susirinkusieji buvo linksmi, pakilios nuotaikos, ore tvyrojo savotiška euforija. Įsimintiniausia buvo, kai iš praskrendančių lėktuvų krito gėlės. Nors viešumoje prisimenami kardeliai, aš pamenu, kad iš dangaus krito ir astrai, žmonės šaukė: „Valio, valio!“. Susikibus rankomis apėmė neapsakomas jausmas. Važiuojant namo natūraliai nuo veido nedingo šypsena, euforija tęsėsi dar kurį laiką.

Kaip būtų smagu, kad žmonės dabar susiimtų už rankų ir suvoktų, kas yra 30 metų laisvės!“

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Darius Jakutis dar buvo vaikas, tačiau irgi pamena Baltijos kelio fragmentus:

„Buvau dvylikos metų, su tėvais ir visai mažyte seserimi dalyvavome. Atsimenu didžiulį karštį ir tai, kad tėvai pūtė karštą orą iš pečiuko, kad šešių juostų automobilių kamštyje mūsų žiguliuko variklis „neužvirtų“. 

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros (Pakruojis) vyriausioji specialistė Nijolė Ridulienė kaip ir tūkstančiai lietuvių skubėjo į Baltijos kelią, tačiau iki pagrindinės kelio vietos nuvažiuoti nesuspėjo:

„Tuo metu dirbau Telšiuose ir kartu su bendradarbiais vykome į Baltijos kelią. Važiuojančių žmonių buvo labai daug, todėl užstrigome eismo kamščiuose prie Šiaulių, labai lėtai judėjome link Baltijos kelio. Atsitiko taip, kad dar nepasiekus pagrindinio tikslo per radiją išgirdome, kad visi kviečiami susikibti rankomis. Net neprisimenu, pro kokią gyvenvietę tuo metu važiavome, bet visi sustojome ir kas buvome šalia, susikibome rankomis. Buvo truputį apmaudu, kad nepasiekėme pagrindinės žmonių grandinės, tačiau sugebėjome sukurti bendrystę ir dalintis džiugia nuotaika. Tikiu, kad jei kas būtų galėjęs užfiksuoti kiekvieną dalyvavusį Baltijos kelyje, gyvos grandinės žemėlapis būtų kur kas platesnis ir turėtų daug šakų – pavėlavusių, bet visa širdimi tikėjusių laisve.“

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Kristina Prialgauskienė pamena ilgą kelionę link Baltijos kelio ir kukurūzų skonį:

„Atsimenu šiuos momentus iš vaikystės, kai iš Klaipėdos su autobusu ir mamos bendradarbių šeimomis važiavome kelias valandas į kažkurią vietą, o stovėdami jau suderintoje vietoje išdidžiai nešiojome ir mojavome dideles trispalves (mums vos pakeliamas) vėliavas visiems praeinantiems ir pravažiuojantiems, dar segėjome ženkliukus su užrašu „Ribentropo-Molotovo paktui NE“ (jei teisingai pamenu). Tas valandas jautėsi visų lietuvių vieningumas, draugiškumas. Mes vaikai nelabai supratome politinės reikšmės, bet džiaugsmas ir šiluma tryško per kraštus...

Pakeliui kažkur grįždami prisiskynėme laukuose ir kramsnojome kukurūzų...“

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Gintaras Misevičius dalyvavo Baltijos kelyje kartu su šeima:

„Buvome su šeima prie Piniavos gyvenvietės šalia Panevėžio, nes Piniavoje gyveno mamos brolis su vaikais, mūsų pusbroliais. Tai visi, kas galėjo, nuėjome prie kelio, einančio iš Panevėžio į Pasvalį, ir stovėjome. Tada buvau pirmą kursą Teisės fakultete baigęs, atostogavau namuose Šiauliuose, o į Piniavą vykome autobusu, automobilio tėvai neturėjo. Žinoma, jausmas buvo labai dviprasmis – buvo, aišku, daug džiaugsmo, bet ir šiek tiek baimės, laikai buvo neramūs, nes dar stoviniavo milicininkai, dar nebuvome paskelbę nepriklausomybės, nors tautinės vėliavos jau plazdėjo laisvai, nuo 1988 m. spalio, ir Atgimimas jau buvo gerokai pažengęs. Buvo tam tikra draugiška ir šventiška suirutė – visi būriais vaikščiojo, ieškojo vietos į žmonių grandinę, kai kurie stovėjo po kelis žmones vienoje vietoje. Skraidė lengvieji lėktuvai, barstė gėles.“

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė Simona Naskauskaitė nespėjo nuvykti į suplanuotą Baltijos kelio vietą, tad susikibo rankomis su žmonėmis ten, kur rado vietos:

„Buvau devynerių, todėl nelabai ką prisimenu. Daugiausia ką atsimenu, jog DALYVAVAU! Atsimenu tik tiek, kad vieną dieną tėtis mums su sese pasakė, jog nuo Lietuvos iki Estijos organizuojamas Baltijos kelias, kuriame stovės žmonių grandinė, kuri sujungs trijų šalių vienybę. Jis minėjo, kad vyksime ir mes. Tą dieną tėtis mus su sese įsodino į savo bendradarbio automobilį ir mes išvažiavome. Važiavome žiguliuku.  Tėtis važiavo atskirai su darbo folkloru, su mikroautobusu ,,Latvija". Kur važiavome, kodėl važiavome, būdami vaikai nelabai supratome, tik žinojome, kad visi stovėsime susikabinę už rankų. Kiek pamenu važiavome Ukmergės link. Į tiksliai suplanuotą vietą nuvykti nespėjome, todėl sustojome kitoje vietoje ir susikabinę už rankų stovėjome.  Į žmonių grandinę reikėjo įsiterpti dėl didelio žmonių skaičiaus, nes nebuvo jokių tarpų. Man, kaip vaikui, buvo įspūdinga matyti tiek daug vieningai nusiteikusių žmonių, kurių buvo labai daug, kurie stovėjo susikabinę už rankų ir klausėsi radijo, kur kažkoks dėdė iš radijo kažką aiškino ir pasakojo.  Pamenu, sunku buvo pravažiuoti, nes tuo metu atrodė, jog eisme dalyvavo daug automobilių, pakelėse stovėjo daug autobusų ir buvo daug žmonių (gal man kaip vaikui taip atrodė, o pagal šių dienų eismo intensyvumą tai turbūt pasakyčiau, kad judėjo keletas automobilių). 

Atsimenu įspūdingus, žemai skraidančius, garsiai burzgiančius kukurūznikus ir metamas gėles.“​

Panevėžio apygardos prokuratūros  Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė Rima Matulionienė, besiruošdama pusseserės vestuvėms spėjo Baltijos kelyje dalyvauti:

„Gerai prisimenu kaip dalyvavau Baltijos kelyje. Gyvenau Panevėžio rajone, mūsų namai prie sankryžos senojo Vilniaus kelio ir kelio, vedančio iš Anykščių į Panevėžį.  Vykti į Baltijos kelią mane labiau paskatino srautai mašinų, nes mes ruošėmės pusseserės kaimiškoms vestuvėms, mano mama ten šeimininkavo. Tai aš, vairuodama mamos šeštuką žigulį (man tada buvo 19 metų), važiavau su būsimos nuotakos mama, t.y. savo teta ir jos sūnumi, tuo metu dar paaugliu savo pusbroliu. Stovėjome prie dar neįrengtos magistralės Vilnius-Panevėžys (turėtų būti ties Šilų miesteliu, Panevėžio r.), žmonių grandinė buvo tvirta ir nenutrūkstama, pamenu keletą kartų praskrido sraigtasparnis. Įstrigo, kad grįžome atgal labai dideliame automobilių sraute, užvirė  žiguliuko vanduo (galimai radiatoriuje), teko sustoti ir iš pakelės griovio, kartu su vyrukais, kurie važiavo tame sraute, pylėme į žiguliuką vandenį. Buvo daug gerų ir įdomių emocijų, prisiminimai šaunūs.“

^{Rimtauto Gendvilo nuotraukos}